Mitelšnauceris 0 Į sąrašą

1907 m. buvo įkurtas Bavarijos šnaucerių klubas. Tačiau grynaveislių šunų veisimas sunkiai sekėsi, kadangi veisėjai ilgą laiką negalėjo suderinti veislės tipo ir spalvos. Iki XIX a. pabaigos specialistai bandė išlaikyti primityvių pinčerių išvaizdą. Pageidaujamos buvo "pipirai ir druska" bei juoda spalvos. Buvo leidžiamos ir kitos spalvos, pavyzdžiui, gelsva, ruda, pilka ir gelsva, rausva ir t.t. Tačiau, palaipsniui, šie atspalviai išnyko. Šnaucerių charakteris buvo vienas iš svarbiausių savybių, į kurias atkreipė dėmesį pirmieji šios šunų veislės mėgėjai.

Mitelšnauceris (vok. Mittelschnauzer, angl. Schnauzer) - labai temperamentingas, protingas, lengvai dresuojamas, draugiškas saviems ir nepasitikintis svetimais. Todėl jis ne tik puikus kambarinis šuo, bet ir geras sargas. Jis žaismingas ir meilus su vaikais. Atsidavęs savo šeimininkui, tačiau visiems pašaliečiams - nepaperkamas ir įtarus. Drąsa, ištvermė, stipri sveikata, prisitaikymas prie prastų oro sąlygų - šios savybės mitelšnauceriui leidžia būti geru sargu ir draugu.

Išvaizda. Vidutinio dydžio, trumpaplaukis, stiprus, raumeningas šuo. Kvadratinės formos. Mitelšnauceris puikiai derina žaismingą savo išvaizdą ir elgesio rimtumą.

Dydis. Ūgis ties ketera: patinas - 50 cm, patelė - 45 cm.

Galva didelė, masyvi, pailga. Ją puošia vešlūs antakiai, ūsai, barzda ir linksmas tamsių akių žvilgsnis. Perėjimas nuo plokščios kaktos link snukio gerai matomas, pabrėžtas vešliais antakiais. Kakta vidutiniškai plati. Skruostai išvystyti, tačiau nepakankamai, kad pakeistų stačiakampio formos galva. Snukis masyvus, buko pleišto formos. Nosis didelė ir juoda. Lūpos sausos, juodos. Ausys išaugusios aukštai, simetriškai apkarpytos, stačios.

Uodega išaugusi pakankamai aukštai, nukreipta į viršų. Jei uodega kerpama, paliekami maždaug trys slanksteliai.

Kailis. Storas, trumpas, minkštas poplaukis ir šiurkštus, kietas, ne labai prigludęs viršutinis sluoksnis. Vešlūs ūsai, barzda ir antakiai - ypatingas veislės požymis. Ant galūnių natūralus kailis ilgesnis nei ant kūno.

Spalva. "Pipirai ir druska" t.y. šviesių ir tamsių zonų kaita. Galimi visi "pipirai ir druska" atspalviai: nuo sidabro pilkos iki tamsaus plieno. Pavilnė, paprastai, pilkos spalvos. Leidžiama šviesesnė spalva ant antakių, ūsų, barzdos, skruostų, krūtinės ir galūnių. Krūtinės, pilvo apačioje ir po uodega. Su bet kuriuo atspalviu, snukis turi būti tamsus. Juoda spalva: gryna juoda, juoda pavilnė.