Bulmastifas 0 Į sąrašą

Bulmastifas - pramintas `tyliuoju sargu`, idealiai tinka auginti bute.

Bulmastifas (angl. Bullmastiff) išvestas Jungtinėje Karalystėje, kryžminant mastifus su buldogais. XIX amžiuje miškuose klestėjo brakonieriavimas. Tais laikais brakonieriavimas buvo baudžiamas mirtimi, o brakonieriai dažnai žudydavo gamtos saugotojus, kad nebūtų sugauti. "Reindžerių" pagalbai ir buvo veisiami specialūs šunys, patruliavimui naktį. Šių veislių susijungimas davė stiprų, tylų, bebaimį, temperamentingą šunį. Jis sugriebdavo brakonierių tamsoje, šuolyje parversdavo ant žemės, prispausdavo kojomis, neleido paimti ginklo ar net judėti. Įvairiuose etapuose bulmastifui buvo įlietas bladhaundo, vokiečių dogo, senbernaro kraujas. Tačiau laikui bėgant, pirmenybė buvo pradėta teikti šunims, turintiems 60% mastifo ir 40% buldogo kraujo. Tų laikų bulmastifas daugiausia buvo darbinis šuo. 1924 m. anglų kinologijos klubas oficialiai pripažino bulmastifo veislę. 1933 metais ši šunų veislė pripažinta Jungtinėse Amerikos Valstijose. XX a. pirmoje pusėje Anglijoje bulmastifas buvo labai populiarus, jis buvo naudojamas policijos pajėgose ir kariuomenėje. Karas pristabdė veisimo darbus. Tačiau, dėka veisėjų pastangų, veislė buvo išsaugota.

Bulmastifas - tylus, grėsmingas sargas, turintis didelę jėgą, judrumą, greitį ir ryžtą. Bulmastifo subalansuotas temperamentas, jis akylas, įtarus svetimiems, bebaimis. Namuose - puikus draugas, švelnus ir patikimas. Gali rodyti agresiją kitiems šunims. Bulmastifas lengvai dresuojamas. Tačiau jis netinka visiems, be išimties. Tai nėra geriausias pasirinkimas pradedantiesiems, fiziškai silpniems žmonėms, ir tiems, kurie neturi laiko užsiimti su šunimi. Į bulmastifą reikalingas rimtas požiūris, į jo auklėjimą negalima žiūrėti pro pirštus - jei tam nuo mažens neskirsite tinkamo dėmesio, jis gali išaugti sunkiai valdomu ir problemišku.

Bulmastifas labiau tinka auginti privačiuose namuose. Jis gali prisitaikyti prie gyvenimo daugiabutyje, tačiau jam reikia gerų pasivaikščiojimų. Kailiui reikalinga minimali priežiūra.

Išvaizda. Masyvus, žemokas, bet ne gremėzdiškas šuo. Harmoningai dera didybė ir švelnumas, drąsa ir gerumas. Visa išvaizda kvėpuoja jėga.

Dydis. Ūgis (aukštis ties ketera): patinas - 63,5 - 68,5 cm, patelė - 61 - 66 cm. Svoris: patinas - 50 - 59 kg, patelė - 41 - 50 kg.

Galva. Didelė, masyvi, kvadratinės formos. Kaukolė labai masyvi, ryškūs ir raumeningi skruostai. Perėjimas nuo kaktos link snukio gerai matomas. Snukio ilgis lygus 1 / 3 galvos ilgio. Kaukolės ir snukio linijos lygiagrečios. Snukis kvadratinis, viršutinės lūpos šlapios, mėsingos. Nosis šiek tiek plokščia, plati, didelė, juoda, neužriesta į viršų. Ant galvos formuojasi raukšlės, kai šuo kuo nors susidomėjęs ar susikaupęs. Apatinis žandikaulis masyvus, kvadratinis. Ausys "rožių žiedlapių" formos, trumpos, plonos, aukštai išaugusios, toli viena nuo kitos, užapvalintais kraštais. Ant ausų plaukai tamsesni nei pagrindinė spalva arba juodi. Akys tamsios, apvalios, toli viena nuo kitos, šiek tiek įdubusios. Dantys dideli. Sukandimas tiesus, leidžiama nedidelis apatinio žandikaulio atsikišimas į priekį.

Uodega. Išaugusi aukštai, vidutinio ilgio, grakščiai kartoja nugaros liniją, plačiu tvirtu pagrindu, smailėjanti pabaigoje. Plaukai trumpesni nei ant kūno. Ramioje būsenoje nuleista žemyn, judesio metu nepakyla aukščiau nugaros linijos.

Kailis. Lygus, blizgantis, trumpas, prigludęs, tankus, be pavilnės.

Spalva. Visi tigriniai atspalviai, rausvos arba rusvos spalvos. Priimtina balta dėmė ant krūtinės. Būtinai juodas snukis, kurio spalva pasiskleidžia aplink akis.

Panašios veislės:

Duomenys

Kilmės šalis:	Jungtinė Karalystė
Veislė išvesta:	XIX a. m.
Paskirtis:	Tarnybinis šuo, kompanionas
Svoris:	41 - 59 kg
Ūgis:	61 - 69 cm
Gyv. trukmė:	10 - 13 metų
Vados dydis:	6 - 8